Žmogus

Žmogus (lot. Homo sapiens sapiens) – Žemės planetoje dominuojanti rūšis. Žmogus iš kitų gyvūnų išsiskiria savo protiniais sugebėjimais, kalba, kultūra ir socialiniais ypatumais. Žmogui giminingiausi primatai yra šimpanzės, kiek mažiau – gorilos, orangutanai ir gibonai. Manoma, kad esminis požymis, skiriantis žmogų nuo kitų gyvūnų, yra abstraktus mąstymas.

Žmogus (dgs. žmonės) turi stačią laikyseną, vaikšto ant apatinių galūnių, palikdamas viršutines įvairiai galimai veiklai (taip pat – darbui). Labai išsivysčiusios smegenys įgalina abstraktų mąstymą, kalbą, savęs suvokimą. Žmogų tiria įvairūs mokslai: psichologija – jausmus ir mąstymą, religijotyra – tikėjimą, filosofija bando sujungti abu šiuos aspektus, biologija žiūri į žmogų kaip į gyvą organizmą ir kt. Bendrai mokslas apie žmogų yra vadinamas antropologija (graikiškai anthropos reiškia žmogų).

Žmonės yra visuomeniniai gyvūnai, gyvenantys sudėtingai suderintose įvairaus lygmens socialinėse bendruomenėse, kurios tarpusavyje bendrauja, bendradarbiauja ir varžosi. Žmonių bendruomenes vienija vertybės, tikėjimas, elgesio normos ir kt.

Tai kas gi yra žmogus?

Žodžio kilmė

Žmogus daugumoje pasaulio kalbų yra labai senas žodis. Senovės lietuvių kalboje būta beasmenės formos – žmuo, etimologiškai (pagal kilmę) artimos lotyniškajam homo (plg. humus ir žemė, hiems ir žiema). Šios formos šaknys tikriausiai siekia indoeuropiečių prokalbės laikus. Forma žmuo turėjusi dvi lytis: žmogus (vyriška) ir žmona (moteriška). Istorijos eigoje susiformavo taip, kad žmonos terminas ėmė reikšti tik sutuoktinę, o žmogus tapo bendra rūšį apibūdinančia žodžio forma. Tačiau pastebėtina, kad daugiskaitą nulėmė moteriška lytis (žmona -> žmonės).

Žmogaus lytys ir jų skirtumai

Žmonija turi dvi lytis – vyrą ir moterį. Jos skiriasi ne tik biologiniais požymiais (kūno sudėjimu, dauginimosi organais, endokrinine sistema ir kt.), tačiau ir mąstymo, jausmų bei elgsenos požiūriu.

Moterys dar vadinamos dailiąja lytimi (pabrėžiant jų grožį), o vyrai – stipriąja (pabrėžiant jėgą).

Anatomija ir fiziologija

Žmogaus kūnas dalijamas į dalis (partes corporis): liemenį (truncus), galvą (caput), kaklą (collum), viršutines galūnes (membrum superius) ir apatines galūnes (membrum inferius).

Kiekviena dalis dalijama į smulkesnes: liemuo į krūtinę (thorax), pilvą (abdomen), nugarą (dorsum), dubenį (pelvis). Pastarasis dalijamas į didįjį ir mažąjį dubenį (pelvis major et pelvis minor).

Žmogaus kūne yra kelios ertmės: kaukolės ertmė (cavitas cranii), krūtinės ląsta (cavitas thoracis), pilvo ertmė (cavitas abdominis), dubens ertmė (cavitas pelvis). Veide yra nosies ertmė (cavitas nasi), burnos ertmė (cavitas oris) ir akiduobės (orbitae).

Protas ir sąmonė

Protas – sugebėjimas vertinti mus supantį pasaulį. Tokį sugebėjimą turi visi gyvi padarai. Šis sugebėjimas pasireiškia įvairiomis formomis, iš kurių ne visos žmogui prieinamos.
Patį protą galima pavadinti „programa“, apdorojančia per jutimo organus atkeliaujančią informaciją. Informacijos apdorojimo žmogaus smegenyse „lygis“ yra tobulesnis nei bet kurių gyvūnų. Žmogaus protas nėra beribis – kaip ir kiekvienai žemesnei gyvūnų rūšiai, taip ir žmogui egzistuoja suvokimo ribos.
Protas ne tik padeda žmogui suvokti aplink jį esantį pasaulį – jis dar atlieka ir apsaugines funkcijas.

Kadangi informacijos srautai iš žmogų supančios aplinkos yra beribiai, pirmoji apsauginė proto (sąmonės) funkcija palengvina organizmo funkcionavimą atrankinio dėmesingumo bei sąmonės dėka. Kiekvieno žmogaus aplinkos suvokimas yra individualus ir nepakartojamas; suvokiniams kurti vaizdiniai gali būti sudaryti iš sąvokų, apibrėžimų, bendravimo šablonų, netgi realiai neegzistuojančių vaizdinių. Jeigu šios apsauginės funkcijos nebūtų, žmogaus protas būtų priverstas be perstojo vertinti visus informacijos srautus ir kiekvieną akimirką iš naujo pastebėti jį supančią aplinką.

Žmogaus įsitvirtinimas įsivaizduojamojo pasaulio centre (vad. „ego“ funkcija) yra svarbi individo gyvenime; gali garantuoti žmogaus kaip individo išlikimą, pasirūpinant pirmiausia individo, o ne bendruomenės poreikiais. Yra žinoma atvejų, kai dėl smegenų pažeidimo ši funkcija sutrinka ir ego beveik nebedominuoja. Tokie žmonės gali būti palaikyti altruistais.

Protavimas gali būti sąmoningas arba nesąmoningas. Pasąmonė yra pajėgi aprėpti visą gigantišką informacijos srautą iš žmogų supančios aplinkos, tačiau ji neanalizuoja duomenų, leisdama jiems „tekėti“.

Tam tikri prioritetiniai duomenys yra perkeliami į aukštesnį lygį – objektyvų ir subjektyvų nagrinėjimą. Tai jau sąmoningo proto sritis, kuriai tenka ribotas duomenų srautas. Kitaip tariant, protas – tai loginis „procesorius“, atsirenkantis ir analizuojantis sąmonės pateiktus duomenis.

Sąmonės dėka žmogus netgi gali apeiti proto sukurtas apsaugas – imti iš naujo pervertinti jį supančią aplinką ar tyčia nesirūpinti savo poreikiais, iškeldamas į pirmą vietą kitų poreikius.

Sąmoningo protavimo pajėgumus nusako sąmoningumo lygis. Kuo aukštesnis sąmoningumas, tuo individas lengviau (ir realiau) suvokia jį supančią aplinką, lengviau prisitaiko prie pokyčių, adaptuojasi.

Esant aukštam sąmoningumui, lengviau ignoruojami primityviai, pernelyg supaprastintai suvokiami aplinkos vaizdiniai, ką galima laikyti „momentine nuotrauka“, ir kuri ne visada yra realybės atspindys.

Yra nustatyta, kad daugiau nei du trečdaliai žmonių turi gana žemą sąmoningumo lygį.

Proto ir sąmonės veikla labai svarbi žmogaus gyvenime – ji prisideda formuojant individo elgesio modelius, bendravimo metodus ir būdus, įvertinant svarbiausius poreikius.

Seksualumas

Žmogaus seksualumas ne tik užtikrina dauginimosi funkciją ir rūšies išlikimą, tačiau ir lemia socialinius reiškinius, tarpusavio ryšius tarp žmonių ir hierarchiją. Lytinis potraukis yra ne tik kūniškas (fizinis) poreikis, tačiau yra susijęs ir su jausmais – teigiamais (pvz., susižavėjimas, meilė, ekstazė) arba neigiamais (pvz., pavyduliavimas ar neviltis). Seksualumo apraiškas ir mastą nulemia tam tikros taisyklės visuomenėje – socialinės normos. Pavyzdžiui, paprastame paplūdimyje nedera būti visiškai nuogam, daugumoje kultūrų yra nepriimtina erotinė meilė tarp artimų giminaičių – brolių ir seserų, tėvų ir vaikų. Lytinį susilaikymą iki santuokos, taip pat dvasininkų skaistumą nulemia religinės normos. Kai kuriose kultūrose yra priimtina tik vienpatystė (pvz., Vakarų civilizacijoje), tuo tarpu kai kitos toleruoja ir daugpatystę (pvz., islamo šalys).

Apskritai, gyvūnų pasaulyje gėda dėl nuogumo yra būdinga tik žmonėms – beveik visose kultūrose nepriimtina vaikščioti visiškai nuogam, nors toleruojamo nuogumo mastą iš dalies lemia geografinės sąlygos (klimatas) ir mada (pvz., Vakaruose populiarėja atviresni drabužiai, apnuoginantys krūtinę, šlaunis ar bambą, tuo tarpu musulmonų kraštuose moterims viešumoje reikia slėpti net veidą). Įvairios lytinio elgesio formos (glostymas, glamonės, bučiniai) yra nevienodai vertinami atskirose kultūrose ir subkultūrose, o viešumoje atliekamas lytinis aktas beveik universaliai yra nepriimtinas (nebent pirmykštėse ar šiuolaikinėse orgijose, filmavimuose kinui, religinių ritualų metu ir pan.).

Veido formos esmė

Kas slypi žmogaus veido formose? Galima sakyti veido forma atspindi žmogaus tipą ir jo smegenų sandarą. Smegenų sandara yra visuma kuri sudaro intelekto esmę. Kiekviena smegenų zona palieka savo dėsningas žymes žmogaus kaukolėje. Žmogus kuris turi didelę regimąją zoną(regimąją atmintį) turi didesnį apatinį žandikaulį. Klausą atspindi smakro dydis. Vaizduotę didesnė nosis(nosies kaulas). Kalbos sritį didesnė kakta. Dešinė kaktos pusė yra atsakinga už asmenybės valdymą. Kiekviena asmenybė turi savo išskirtines savybes būdingas tipui.
Tipo formos gali skirtis ir truputi nukrypti nuo normos. Na mažas smakras pas ta patį tipą gali atrodyti kaip vidutinis, arba atvirkščiai t.t.
Ne vien veido forma atspindi asmenybe, bet ir jo vidinės savybės. Kartais vienodo tipo žmogus skiriasi dėl savo asmenybes kuri susiformuoja gilioje vaikystėje. Kartais tų pačių kaukolės formų žmogus savo asmenybe gali būti skirtingo elgesio. Na tai labai didelės reikšmės turi aplinka ir prisitaikymas prie jos.

Kaip smegenys yra susijusios su kaukolės forma pasakysite jūs?

Paprastas pavyzdys yra žmogaus smakras. Didėjant klausos zonai tobulėjo žmogaus kalbos organai, žmogus netik suprato tobulus garsus, bet ir norėjo juos tobulai perduoti. Lygiagrečiai vystėsi klausos zona ir kalbos organai, todėl taip atsikišo smakras. Dideliame plačiame smakre puikiausiai tilpo kalbos organas liežuvis. Atsirado nauja liežuvio funkcija tai kalbos valdymas.

Tobula žodinė atmintis reikalavo didesnio ir stipresnio liežuvio. Todėl didėjant klausos smilkinio zonai didėjo žmogaus smakras.

Analogiškai keičiantis ir didėjant judamosios ir lytimosioms smegenų zonoms tobulėjo žmogaus ranka. Ranka tapo pritaikyta prie darbo, nors praeityje ranka atspindėjo gyvenimą medžiuose. Neįtikėtina, kad iš šios galūnės kaulų galima spręsti apie gyvybės intelektą. Tai sėkmingai daro archeologai ir antropologai.

Žmogaus tam tikros kaulinės dalys ir tam tikri organai yra tiesiogiai susiję su žmogaus smegenų sandara.

Viena sritis kuri ryškiai keitėsi evoliucijos eigoje yra kaktos sritis, dauguma metų žmonės kankinosi norėdami suvokti kodėl pas vienus žmones yra maža kakta, o pas kitus tris kartus didesnė. Kam reikalingos tokios didelės kaktos smegenys ir kokia tų smegenų veikla? Aštuonioliktame amžiuje frenologijos laikais žmonės pastebėjo tokį reiškinį, kad visi mokslo teoretikai vyrai turi aukštą kaktą. Bet tuo metu vargu ar kas nors žinojo apie smegenis ir jų veiklą.

Dabar apie kaktos sritis yra gerokai išanalizuota, neveltui ją labai mėgsta psichiatrai.

Sunkiausiai buvo suvokti nosies kaulo ir apatinės momens ryšį. Ištyrus šimtus tūkstančių žmonių pasimatė tai, kad šie žmonės turi bendrų elgesio bruožų. Dabartiniam mokslui yra žinoma, kad pažeidus apatinę momens sritį žmogus praranda erdvės suvokimą. Vyrai turėjo gerokai didesnę kumpą nosį negu moterys, nors riestanosiu moterys ir vyrai nosies dydžių nieko nesiskyrė. Atrodo toks visiškai su nieko nesusijęs reiškinys turi savo prasmę.

Kartais tam, kad suvokti smegenų sandarą reikia išanalizuoti ir kritiškai susisteminti šimtus panašių analogijų.

Netiesa, kad iš kaukolės, veido, rankų, kūno formos negalėtume nustatyti

asmenybės vidinės struktūros ir žmogaus protinių ir neprotinių savybių. Dabartinis mokslas sėkmingai tai daro, aišku labai nuosaikiai dažniausiai su žmogaus protėvių paliktomis kūno dalimis.

Tipų teorija yra vienintelis mokslas kuris atvirai be jokių „evoliucijos pranašumo“ baimių nagrinėja žmogaus kaukolės ir kūno sandaros ryšį su žmogaus smegenų sandara.

Perskaiciau jusu straipsni. Jis man patiko.
Ir visgi kas gi yra zmogus? Tai tik materija o gal dulkes?
Kartai man kyla toks klausymas kas yra juodzemis ?
Tai juk dulkes (svelniai kalbant tai tai kas lieka materijai atgijus ir jai sunykus

). Kas galetu tai paneigt? Turit minciu mielai perskaityciau.

man kartais idomu pamastyti sia tema...
zmogus kaip gyvenimo objektas, kazkokia materija, sugebanti mastyti, matyti, kalbeti, isreiksti mintis...
mes visi skirtingi, nera vienodu zmoniu, mes klystame, pykstame...
gimstame, mirstame, zustame...
kokia yra zmogaus ideja sioje zemeje?
kas kiekvienam is musu yra prioritetas, kas svarbu, del ko mes gyvename?
ar aplamai apie tai susimastome?

kartais atrodo, kad gimeme tik tam, kad pagimdytume...

pasauli valdo pinigai ir emocijos
atrodo, kad kiekvienas galvoja tik apie pinigus, kaip ju gauti ir pasiekti kazkokios ribos, kada galetu pasijausti laimngu, bet...ar bus laiko dziaugtis tuo kas pasiekta? ar nebus pervelu?

labai daug klausimu kyla...

Žmogus - pats baisiausias galaktikos padaras, sukurtas kaip unikali kovos mašina, sukilęs ir pabėgęs nuo savo kūrėjų, atsidūręs ir įkalintas planetoje, slopinančioje daugumą jo galių. Bet kas atsitiks, jei žmonės vėl atsidurs už juos įkalinusios planetos poveikio ribų ir jiems vėl grįš visos kūrėjų suteiktos galios? Kitaip tariant, jei prasidės tai, ką kitos galaktikos rasės vadino "prabudimu".
Kaip gali pakakti vieno akmens, kad kiltų mirtį nešanti lavina, taip gali pakakti vieno prabudusio žmogaus, kad sudrebėtų visa galaktika.

bet kam to reikia kad gimtume mirtume ir vel gimtume?
Kas tai per projektas?

ooo, kokia gyli mintis!
butent!
labai idomu ka apie tai manote?
zmogus, nepagimdes-jis ka, neivykde savo tikslo zemeje ir su juo nesiskaitome virsuj? ar ne virsuj?

Labai dažnai darosi baisoka (bent jau man) pagalvojus, kad mes esam tik gyvi organizmai, kažkodėl sugebantys mąstyti, o visi susidedame iš kaulų ir kraujo...

Ir aš taip pat nesuprantu, kam reikalingas tas ratas - gimei-gyvenai-numirei

Koks jo tikslas? O galbūt tai tik pradžia kažkokios daug didesnės evoliucijos, o mes - tarsi pagalbiniai įrankiai tam tikslui pasiekti?

aha, kai tik leidziu sau tokia minti, pradedu lyginti mus su....skruzdelem

ju didelis judrus skruzdelynas, daug skruzdeliu, visos sukasi apie viena - ju motina, jie dirba, gimsta, mirsta, kazka mes uzmusam, bet jie juda, kazka stato...idomu kaip jiems gyvenimas atrodo? ir, ar mes kada nors nepamatysime tokiu pat dideliu gigantu, kokie mes atrodome skruzdelem?

Mano profilis:	Profilis · Nustatymai · Pašto dėžutė · Svečių knyga · Draugai · Juodasis sąrašas · Užrašų knygelė · Adresų knygelė
Bendravimas:	Pradžia · Forumai · Dienoraščiai · Klubai · Fotoalbumai · Pažintys · Vartotojai
Pramogos:	Grožio konkursas
Naudinga:	Šypsenėlės · Avataros · Horoskopai

© 2007-2012 26l.mobi	Abuse
Desktop Version
Հայերեն · Беларуская · Nederlands · English · Français · ქართული · Deutsch · Lietuvių · Русский · Українська ·